Reformacija ir kontrreformacija Europoje

  ·  
kunigaikščių ir biurgerių interesams (vadovavo M. Liuteris);
• Valstietiška plebėjiška reformacijos srovė (radikalioji): pasisakė ne tik prieš katalikų Bažnyčią, bet ir prieš stambius feodalus, turtuolius, svarbiausiu tikėjimo šaltiniu laikė ne Bibliją, o gyvąjį apreiškimą – t. y. žmogaus protą. Atstovavo valstiečių ir plebėjų interesams. Šiai srovei vadovavo Tomas Miunceris.
Kontrreformacija XVI a. I p. Prasidėjusi aktyvi Katalikų Bažnyčios kova prieš reformaciją. Iniciatorius – vyskupas Džovanis Moronė.
Priemonės: įsteigtas vyriausias inkvizicijos tribunolas 1542 m.; įkurtas Jėzuitų ordinas 1540 m. (įkūrėjas ispanų bajoras Lojola); visi protestantai paskelbti eretikais, aukščiausiuoju autoritetu tikėjimo dalykuose paskelbtas popiežius; įvesta griežta bažnytinė cenzūra; kurtos dvasininkų seminarijos;
Reformacijos reikšmė:
• Dėl reformacijos XVI a. II p. – XVII a. I p. Susidarė palankios sąlygos plėtotis švietimui, mokslui, filosofijai ir menui V. Europos šalyse;
• Reformacija padėjo vystytis nacionalinėms kalboms ir ne tik Bažnyčioje, bet ir kultūriniame bei visuomeniniame gyvenime;
Panašūs darbai